Carizmo laikotarpiu,vėliau ir tarpukariu,kiekvieną pavasarį, iki pat vasaros pabaigos Lietuvos didžiosios upės tapdavo sielių keliais. Mažesnėse upėse – Merkyje,Ančioje ar Ūloje – malkas,pabėgius ir nedidelius rąstus kartais plukdydavo nerištus,kitus rišdavo į nedidelius 2-3m pločio sielius.Sielių pynimo punktuose ,sieliai buvo gaudomi ir perpinami į didesnius,kartais net keletą kartu. Nuo seno prie Merkinės buvo keli sielių pynimo punktai – Dubaklonyje,Merkinėje,Jonionyse ir Netiesų kaime.Pastarajame daugiausia dirbo Maksimonių kaimo vyrai.
Sielininkai buvo skirstomi į tris grupes – sielių plukdytojai,pynėjai ir rąstų ritikai. Plukdytojų ir pynėjų darbas apmokamas buvo geriausiai .Carizmo laikais mišku prekiaudavo stambūs pirkliai, po 1928 metų, miško pardavimą, kirtimą ir plukdymą perėmė Miškų departamentas, o darbus organizuodavo girininkijos.
Sieliams rišti ir plukdyti susirinkdavo iki dvidešimties vyrų grupės. Pynimo punkte, upėje iš rąstų buvo daroma užtvanka,sulaikanti vandens srovę. Vienodo ilgio ir vienodo pločio rąstai buvo sulygiuojami ir rišami laibagaliais į sielio priekį.Skersai buvo dedamos 8-15cm storio kartys, po dvi kiekviename sielio gale ir prie jų poromis rišami rąstai.Rišimui naudojo jaunus berželius,ar karklus, vėliau 5mm vielą. Kraštiniai rąstai buvo paliekami metru ar pusantro metro ilgesni, kad, plaukiant per rėvas, tiltus ar kitas kliūtis, sielis nekliūtų. Toks surištų rąstų vienetas buvo vadinamas lova.Lovos plotis Nemune prie Merkinės, kol nebuvo tiltų Alytuje ir Kaune, siekė apie 10m, vėliau 8-9m.Sielį sudarydavo apie dešimt lovų, surištų tapusavyje virve. Toks sielis vidutiniškai plukdydavo 150 kubinių metrų medienos. Kartais ant sielio dar buvo kraunami nesurišti rąstai. Karobkos, arba sauso medžio sieliai, buvo kraunami aukšti,keliomis eilėmis, viską uždengiant stogu. Plaukdavo Nemunu tarsi kaimo trobelės.
Sieliui plukdyti buvo įrengiami vairai,vienas priekyje,kitas sielio gale.Prie jų stovėdavo po vyrą.Taip pat ir stabdžiai, tašytos dviejų metrų ilgio kartys.Pririšti prie kranto naudota 10m ilgio virvė, vadinama barbora. Prie priekinio vairo ,stovėdavo patyręs sielininkas, gaspadorius, užpakaliniam vairui užtekdavo ir pagalbinio darbininko. Sielius plukdydavo grupėmis po 6-8, vienam užplaukus ant seklumos,kiti pagelbėdavo. Caro laikais ,sielių vilkstinei vadovaudavo vyresnysis, retmanas.
Sielininkams sėkmė buvo ypatingai reikalinga.Esant blogam orui ar užplaukus ant seklumos,sielis suirdavo,rąstus tekdavo gaudyti ir vėl iš naujo pinti.Esant geram orui ir šviesioms viduvasario naktimis,sielininkai ,plaudami be sustojimo, Kauną iš Merkinės pasiekdavo netgi per pusantros paros.Tuo tarpu pučiant priešiniam vėjui,užplaukus ant rėvų ,seklumų,vargti tekdavo ir dvi tris savaites.Paprastai vienas sielininkas per sezoną nuo Merkinės į Kauną nuplukdydavo iki dešimties sielių.