Keramika yra vienas seniausių amatų ir meno formų,pavertusi klajoklį elnių medžioją sėsliu gyventoju.Šios keramikos gaminiai Lietuvoje žinomi nuo neolito laikų,(IV–III tūkst. pr. Kr.) Šiaurės Lietuvoje randami Narvos , Pietų Lietuvoje Nemuno kultūros keramikos dirbiniai.Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai, dažniausiai naudoti kaip šviestuvai. III–II tūkst. pr. Kr. išplito virvelinė keramika , kurios dirbiniai buvo puošti įspaustą virvę primenančiu ornamentu. Vėliau virvelinė keramika suskilo į keletą atmainų, kol galiausiai išsivystė į brūkšniuotąją ,randamą Rytų Lietuvos piliakalniuose.Tai įvairaus dydžio kibiro pavidalo indai , puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais, gnaibymu.Iki atsirandant žiedimo ratui,visi indai buvo primityviai lipdyti rankomis,apdegti ant laužo,kad būtų tvirtesni ir nelaidūs vandeniui.Ir tik nuo X a. Lietuvoje pradėtas naudoti rankinis žiedimo ratas, atsirado krosnys moliniams indams degti.
Juodoji keramika – žemos temperatūros (iki 1100º C) keramika. Baigiant degti puodus į krosnį prikraunama sakingų pušinių malkų. Krosnis uždusinama.Degios medžiagos tokioje temperatūroje,negaudamos deguonies,negali sudegti, jos pasiskirsto krosnyje, įsiskverbia į dirbinius.Ataušus dirbiniai būna juodos arba grafito spalvos. Daugiausia juodosios keramikos radinių iškasama Prūsijos teritorijoje, nors Viduramžiais jos gaminiai buvo populiarūs šiaurės bei rytų Europoje. Lietuvos ir Prūsijos teritorijoje šia technologija buvo degamos apeiginės laidojimo urnos ir kiti kulto indai.Tokia juodoji keramika XIX a. ypač buvo paplitusi Dzūkijoje. Puodai buvo vertinami dėl patvarumo, ilgaamžiškumo,juose laikomi maisto produktai ir gaminamas maistas. Juodosios keramikos indai išsiskyrė neįmantriomis formomis ir buvo mažai dekoruoti. Net pokario metu Lietuva išlaikė juodosios keramikos tradicijas, tuo metu kai Europoje ji visai sunyko.
Šiandieną tos tradicijos puoselėjamos Pelekiškės, Zakavolių kaimuose, šalia Merkinės.