XIX a gale rusų inžinierius V.Cholšenikovas, tyręs Nemuno vandens kelią, rašo, kad prekių ir sielių plukdymas Nemunu savo maksimumą pasiekė apie 1900 metus. Tais metais buvo plukdyta 15300 sielių,pervežta prekių už 10 mln rublių ir Nemunu praplaukė 3793 laivai. Rusų ir vokiečių pirklius nuo seno viliojo mūsų krašto gėrybės – grūdai, linai, kanapės, mediena. Visas tas gėris būdavo suvežamas prie Nemuno ir jo intakų ir iš čia plukdomas. Merkinė minima, kaip kaip miestelis,iš kur plukdomi sieliai, kur pakraunamos ir iškraunamos prekės, net statomi laivai.
Kaip sunkiausią gyvenimo naštą, senieji panemunių dzūkai, dar pokario metais prisimindavo laivų vilkimą Nemunu aukštyn. A.Kvaraciejus, iš Jonionių kaimo, miręs 1968m., 97m amžiaus, pats daug metų tampė baržas. “Tai buvo Nemuno burliokai, kuriuos vadindavo pinčiais“. Velkančiųjų skaičius priklausė nuo laivo dydžio, nuo 2 iki 18 žmonių. Srauniose vietose būdavo padvigubinamas. Vytinėms su prekėmis traukti, srauniu vidurupiu tarp Kauno ir Gardino,prireikdavo 100,kartais net 150 vyrų. Jie eidavo sutartinai vienas paskui kitą ,per krūtinę užsidėję plačius diržus. Negalėdami vytinių patraukti per sraunias,akmenuotas rėvas, įkaldavo stiprų baslį,maudavo ant jo veleną ir sukdavo, vyniodami storą lyną,vadinamą barbora. Nemuno pakrantės krūmai buvo iškirsti, padaryti praėjimai, persikelti per upę vyrai turėdavo valtį.
Vokietijos pirklių laivai kartais turėdavo bures. Merkinės žydų vytinės,dažniausiai kursuodavo tarp Merkinės ir Kauno,nors kartais burliokai jas tempdavo ir iki Gardino. Esant geram orui, laivas Kauną pasiekdavo per tris dienas, atgalios laivas partempiamas būdavo per savaitę. Vyrai namo grįždavo išvargę,nutrintais pečiais. Visos kelionės metu, burliokus maitindavo pirklys.
